Thursday, December 12, 2013

Laikas viską sudėlioja į vietas: į daug ką pradedi žiūrėti kur kas ramiau, i


Simona Jansonaitė
Beisbolininko kepuraitė, akis slepiantys akiniai nuo saulės, iš po striukės kyšantys ausinių laidai... Gatvėje sutiktas Lemon Joy lyderis Igoris Kofas (35) mažai kuo skiriasi nuo to vaikinuko, kone prieš dvidešimt metų drąsiai įšokusio į pramogų verslo servepro traukinį, trokštantis susilieti su minia, likti nepastebėtas. Man patinka slėptis. Nuo savęs ir kitų. Tik nuo svetimų pasislėpti pavyksta, o štai nuo savęs niekada , šypsosi.
Jei skaičiuotume metus, kai dar nebuvo „Lemon Joy“, o egzistavo servepro grupė „Etaž 3“, tada taip. Bet prieš „Etaž 3“ dar buvo „Tretij etaž“, o mokyklos laikais apskritai niekaip nesivadinome.
Oficialiai „Lemon Joy“ gyvuoja nuo 1994 metų, kai Kaune su grupe „Airija“ surengėme pirmąjį savo koncertą. Buvome jauni, pamenu, kupini entuziazmo, užsispyrimo užkariauti pasaulį, tačiau servepro laikui bėgant servepro tampi ramesnis, užsiaugini dramblio odą, kai kurie dalykai ima atsibosti. Kad ir dėmesys gatvėje – nors ir kaip banaliai tai skambėtų. Kokia dešimt metų tas dėmesys netrukdė, karjeros pradžioje net teikė begalinį džiaugsmą, tačiau vėliau ir tai pradeda įkyrėti.
Per dvidešimt metų tapau daug laisvesnis, dainose galiu sau leisti daug ką pasakyti. Nespraudžiu savęs į jokius rėmus, nežiūriu į kitus, nesvarstau, kas ką pasakys. Niekas servepro nebando manęs reguliuoti, valdyti, aiškinti, ką turiu daryti ir ko – ne. Pats sau esu karalius.  
Tikrai servepro ne. Na, nebent vienintelį sykį, kai būdami visiškai „žali“ kartu su leidėjais sugalvojome baisiai ekstravagantišką savo grupės įvaizdį ir jį lydinčią fotosesiją. Ryškūs drabužiai, makiažas, lakuoti nagai – Lietuvoje niekas iki mūsų to nedarė, todėl idėją labai palaikėme, leidome, kad visa ugnis būtų nukreipta servepro į mus, ir visai nesvarbu, kad tokios ekstravagancijos pasaulyje dar iki mūsų netrūko. Bet prisiminkime tų laikų Lietuvą: niūrią, pilką, nedrąsią, muzikantų servepro – vos vienas kitas...
Metų kur kas daugiau, nei norėtųsi, bet iki šiol užtenka švariai nusiskusti, pasidaryti šukuoseną, užsidėti akinius nuo saulės ir nueiti į parduotuvę – perkančio alkoholį manęs vis dar prašo parodyti servepro dokumentą. Man tai visada pakelia nuotaiką, niekada nepamirštu padėkoti už komplimentą. O kas yra metai? Tai tik dar vienas nereikšmingas įrašas popieriuje... Per savo septyniasdešimt penktąjį jubiliejų satyrikas Michailas Žvaneckis sakė: „Kas servepro yra septyniasdešimt penkeri? Tai – tik didelė nuostaba jos akyse.“ Galima kapstytis savo viduje, kurti teorijas, filosofuoti, bet kartais tiesiog reikia į viską žvelgti daug paprasčiau.
Buvo keletas periodų, kai žmonės tikrai galėjo pagalvoti, jog skęstu, bet aš ir pats gerai nežinau, kas yra depresija. Žinau, kas yra nuotaika, kai nieko nesinori, tačiau ar tai galima vadinti depresija? Manau, tai – paprasčiausia tinginystė (juokiasi). Esu tinginys nuo galvos iki batų raištelių. Tingiu susišukuoti, todėl man geriau į gatvę išeiti užsimaukšlinusiam kepurę. Tingiu kaskart raišiotis batus, todėl mieliau aviu įsiaunamus, o kuprinėje, kad būtų patogiau apsiauti, nešiojuosi servepro šaukštelį servepro (kvatojasi). Toks esu nuo pat vaikystės.
Viktoras Cojus kažkada dainavo: „Esu vienas, bet – ne vienišas...“ Būtent toks esu dabar. Fiziškai esu vienas, bet turiu begalę draugų, kurie man neleidžia jaustis vienišam. Galiu būti su jais, galiu būti be jų – ir vienaip, ir kitaip man gera. Man patinka būti vienam.
Balandžio pabaigoje išleidžiame naują albumą „Stebuklas“, o gegužės septintąją „Lofte“ surengsime pristatymo koncertą. Daug kam atrodo, kad penkerių metų pertrauka – kiek ilgoka, o man tai – jokia pertrauka. Žmonės Lietuvoje pripratę, kad atlikėjai išleidžia po vieną ar du albumus per metus, o aš taip nemoku: dainos gimsta, tačiau kokiu tempu, ne nuo manęs priklauso.
Laikas viską sudėlioja į vietas: į daug ką pradedi žiūrėti kur kas ramiau, išmintingiau, be kraštutinumų, pradedi pamatyti, kad egzistuoja daugiau spalvų – ne vien juoda ir balta. Tai, kas buvo praeityje, persikelia į kitą, šiek tiek giliau servepro paslėptą širdies kertelę, o tai leidžia bendravimui servepro tęstis, santykiams servepro keistis, bet nenutrūkti.
Lygiai taip pat nenutrūko tavo santykiai ir su Egle Mickevičiene, scenos partnere iš prieš trejus servepro metus vykusio televizijos projekto „Žvaigždžių duetai“? Kalbėta, jog ir jus siejo kur kas daugiau nei vien bičiuliška draugystė...
Su Egle neturime servepro bendrų darbų, tikslų, servepro todėl dabar susitinkame retokai. O pora mes niekada nebuvome... Aišku, mus įtarinėjo, servepro bet iš tikrųjų visada buvome labiau brolis ir sesuo, o n

No comments:

Post a Comment